1485 m. gegužė
Aš nepaisau vyro patarimo, stebiu ledi Elžbietą, o ji stebi mane. Gyvename kartu ginkluoto pasirengimo padėtyje, kaip dvi atsitraukusios armijos, kurios ilsisi prieš kautynes.
— Kaip dvi katės ant daržinės stogo, — nusišaipo patenkintas vyras.
Kartais viešnia teiraujasi, ar turiu kokių žinių apie savo sūnų, tarsi galėčiau pasitikėti ja po to pažeminimo, kurį jam teko kęsti Prancūzijos dvare, kad surinktų lėšų ir gautų paramą Anglijai pulti! Kartais aš klausiu, ar turi žinių apie savo seseris karaliaus rūmuose, o ji atsako, kad dvaras ketina persikelti į Notingamą, tamsią pilį Anglijos širdyje, kurią Ričardas pasirinko laukti neišvengiamo puolimo. Jaunesnės mergaitės bus išsiųstos į Šerif Hutoną, ir aš žinau, kad Elžbieta trokšta prisijungti prie jų. Ji neprieštaraudama paklūsta mano namų taisyklėms, meldžiasi tyliai ir ramiai, kaip ir aš. Ne vieną valandą išlaikiau koplyčioje be pusryčių, ji nė sykio nepasiskundė nė vienu žodeliu. Tik vis labiau blykšta, atrodo vis labiau išvargusi mano pamaldžioje kambarių tyloje, ir aš galiu įsivaizduoti, kad vos sulaukia dienos pabaigos. Rožė, kokia ji buvo įjodama pro mano vartus raudonu kostiumu, išties išbluko ir virto balta rože. Ji tebėra graži, tik labiau primena tylią merginą, motinos užaugintą tamsiuose vienuolyno rūsiuose. Vargšelė turėjo vos trumpą šlovės akimirką, vieną momentą, kai buvo neoficiali linksmo dvaro karalienė.
— Jūsų motina gyvena taip, kaip aš, — užsimenu jai vieną dieną. — Ji taip pat viena kaime, neturi savo žemių, neturi tarnų. Iš jos, kaip ir manęs, buvo atimtos žemės. Ji tikriausiai atgailauja, liūdi ir tyli.
Nustembu, kai mergina nusijuokia balsu ir prisidengusi burną delnu atsiprašo. Bet jos akyse šokinėja juoko žiburėliai.
— O ne, mano mama yra labai linksma moteris, — atsako ji. — Kiekvieną vakarą jos namuose skamba muzika, vyksta šokiai, ateina aktoriai, muzikantai, nuomininkai turi savų švenčių, dar ji švenčia visų šventųjų dienas. Beveik kas rytą joja medžioti, neretai surengia iškylas miškuose. Jos namuose nuolat kas nors vyksta, ji priima daug svečių.
— Visai kaip nedidelis dvaras, — pastebiu. Girdžiu savo balse pavydą, todėl nusišypsau norėdama jį nuslėpti.
— Išties dvaras, — patvirtina Elžbieta. — Daug ją mylėjusių žmonių prisimena senus laikus ir mielai lanko ją gražiame ir saugiame dvare.
— Bet tas namas ne jos, — prieštarauju. — Juk ji kadaise valdė rūmus.
Mergina patraukia pečiais.
— Jai tai nerūpi, — paaiškina. — Didžiausia netektis — mano tėvas ir broliukai.
Elžbieta nukreipia žvilgsnį į šalį juos paminėjusi ir nuryja sielvartą.
— O dėl viso kito... rūmai, drabužiai ir brangenybės jai nėra svarbu.
— Jūsų motina, kokią pažinojau, buvo savanaudiškiausia moteris, — šiurkščiai atkertu. — Kad ir kuo apsimetinėtų, tai jos žlugimas, neturtas, sunaikinimas. Ji išgrūsta iš karališkojo dvaro, ji — niekas.
Mergina nusišypso, bet nebando prieštarauti. Jos tyli šypsena tokia įžūli, kad nesusivaldau neįsitvėrusi į ranktūrius. Kaip norėčiau šerti per tą dailų veidelį!
— Jūs taip nemanote? — mygiu suirzusi. — Kalbėkite, mergaite.
— Mano motina galėjo vykti į rūmus kada panorėjusi kaip garbingiausia svainio, Anglijos karaliaus Ričardo, viešnia, — tyliai praneša ji. — Karalius kvietė ją ir žadėjo laikyti antrąja dama po karalienės. Bet ji to nenorėjo. Manau, ji atsisakė pasaulietinės tuštybės.
— Ne, tai aš atsisakiau pasaulietinės tuštybės, — pataisau ją. — Tai kova su savo godumu ir garbėtroška, tikslas, kurį galima pasiekti tik daugybe šventraščių studijų ir maldos metų. Jūsų motina tuo niekada neužsiėmė. Ji to nesugeba. Ji neatsisakė pasaulietinės tuštybės, ji tik nenori matyti Anos Nevil savo vietoje.
Mergina ir vėl nusijuokia, šįkart šypsodamasi man.
— Jūs visiškai teisi! — sušunka. — Tiksliai pakartojote jos žodžius! Pasakė nepakęsianti, jeigu reikės žiūrėti į savo gražiąsias sukneles, patrumpintas, kad tiktų Anai Nevil! Aš išties manau, kad ji ir taip nenorėtų grįžti į rūmus, bet dėl suknelių neklystate. Vargšė karalienė Ana.
— Tesiilsi jos siela ramybėje, — atsakau dievobaimingai, o mergina turi drąsos pridurti: „Amen“.